Kaip man prakiuro koja
Tie, kas yra buvę šitam bloge anksčiau, turbūt yra matę įrašą apie paslaptingąjį namą. Štai apsilankėm jame dar kartą. Po apsilankymo norėjom užeiti į dar vieną apleistą namą, esantį visai prie pat to didžiojo. O tas kitas mažiukas toks, visai vieno aukšto namelis. Bet baisus užtai velniškai – langų jame nedaug, šviesos taip pat, viskas suversta ir sugriauta. Adrenalino dozė ten būnant garantuota. Pažiūrėk kokį siaubo filmą, išgirsk dar kokį nors prietarą ir būnant tamsoj mintys apie visokius vaiduoklius tik ir sukasi.
Bet ne apie vaiduoklius aš noriu čia parašyti. Kas nutiko man tam name – tai skausmingas nuotykis. Ten bevaikštant, kur suversta begalė sulaužytų lentų, pridaužyta stiklų ir dar koks batas mėtosi – užlipau aš ant vinies. Ant visiškai tikro, metalinio vinies, ko gero, iš lentos kyšančio. Ir gerokai taip užlipau, dabar kojoj turiu tokią skylę, pro kurią vėjas gali prapūsti. Ir keletą nuotraukų padariau. O kad įdomiau būtų, tai į tą skylę skėtukų įsikišau:
Ir iš kitos pusės nufotografavau. Taip pat su skėtuku, tik ten jau vienu. Turiu tokią tikro skėčio miniatiūrinę kopiją:
Šio įrašo moralas būtų toks: vaikai, žiūrėkit kur einat.
Rūta
manau,kad šio blogo moralas toks : neškis žibintuvėlį
Liepa 2, 2009 07:25
Arijus
Tai kad turėjau
Ir dar kitiems kelią rodžiau.
Liepa 2, 2009 14:11